Danglas Houmas nenudegdamas galėjo laikyti delnuose žarijas, atsirasti iš niekur, per atstumą judinti net tokius daiktus, kurie neretai būdavo sunkesni už jį patį...

Danglas Houmas nenudegdamas galėjo laikyti delnuose žarijas, atsirasti iš niekur, per atstumą judinti net tokius daiktus, kurie neretai būdavo sunkesni už jį patį. Kai žymus fizikas Viljamas Kruksas įdėjo armoniką į vielos narvą, Houmas per atstumą privertė muzikos instrumentą groti valsą ir tuo pat metu suktis ore valso rimtu. Nepaprastasis škotas 1868 m. gruodžio 13 d., trim liudininkams stebint, išsklendė pro ketvirtojo aukšto langą ir sugrįžo per kitą. Jis demonstravo ir kitą savybę – elongacija: nors stebėtojai Houmą tvirtai laikydavo už kojų, rankų ir liemens, jo kūnas bemat pailgėdavo arba patrumpėdavo daugiau kaip trisdešimčia centimetrų. Visus šiuos eksperimentus Houmas demonstravo ryškioje šviesoje ir niekad nereikalaudavo užmokesčio, dažnai stebint ir tiriant mokslininkams. Jis netgi reikalaudavo tokių reiklių liudytojų, nes „kur tamsa, ten ir apgavystė“. Kartą jau minėtas fizikas Kruksas prie stalo pritvirtino spyruoklines svarstykles, o Houmas per atstumą padarė jį sunkesniu. Fizikas pats įsitikino, kad keliant į viršų net vieną stalo galą, teko panaudoti triskart didesnę jėgą, negu svėrė pats stalas. Šių ir kitų unikalių Houmano sugebėjimų paslapties mokslas nepajėgė įminti iki šiol. Tai dar vienas įrodymas, kokios neribotos galimybės slypi žmoguje.