Mokslininkai tebesuka galvas, kas galėjo sukurti keistąjį Mirandos „veidą“.

Vienu iš keisčiausių Saulės sistemos planetų palydovų daugelis mokslininkų laiko Mirandą, aptiktą 1948 m. Nuo jo iki Žemės daugiau kaip trys milijardai kilometrų, ir 450 km skersmens Urano palydovas per galingus teleskopus matomas kaip mažytė balta dėmelė. Iki šiol neatslūgstantis susidomėjimas šiuo palydovu kilo po to, kai kosminis aparatas „Voyager 2“, 1986 m. praskriejęs greta Urano ir jo palydovų, perdavė į Žemę nuotraukas. Jose buvo matyti ir vingiuotos kalnų keteros, ir ilga išraižyta lyguma, ir krateriai, panašūs į Mėnulio… Mokslininkų manymu, tokiame nedideliame dangaus kūne negalėjo vykti geologiniai procesai, kurių metu visa tai būtų susiformavę. Vis dėlto nuotraukos liudijo: Mirandos landšaftas – tarsi rinkinys visko, ką keisčiausio gamta apskritai sugebėjo sukurti – tokio peizažo mokslininkai dar niekad nebuvo matę. Mokslininkai mano, kad Urano „mėnulis“ toks, koks yra, tapo dėl labai stipraus smūgio, tokio stipraus, kad mažojo palydovo nuolaužos – ir uolos, ir ledas – subyrėjo į druzgus. Vėliau visa tai pramaišiui vėl nukrito žemyn… Ten, kur paviršiuje daugiau ledo, dabar plyti šviesesnės sritys, nes sunkesnės uolingos nuolaužos ilgainiui smukdamos žemyn vis daugiau ledo išstūmė į paviršių. Šiek tiek įšilęs nuo trinties slenkantis ledas ir buvo tas „dailininkas“, kuris sukūrė keistąjį Mirandos „veidą“. Tačiau visa tai kol kas tik prielaidos.