Šaltinis: ucc.lt

Vaikams, turintiems rimtų pykčio nevaldymo problemų, gali padėti paprastas vaizdo žaidimas, kuris didina jų gebėjimą valdyti emocijas. Tokias išvadas pateikia bandomuosius tyrimus Bostone atlikusi Vaikų Ligoninė. Rezultatai buvo publikuoti spalio 24–ąją žurnale „Adolescent Psychiatry“ (liet. „Paauglio Psichiatrija”).

„Pastebėta, kad vaikai, turintys pykčio kontrolės problemų, dažniausiai visai nelinkę į psichoterapiją, tačiau labai trokšta žaisti vaizdo žaidimus“, teigia Jason Kahn, filosofijos daktaras. Ligoninė išvystė žaidimą „Pykčio Kontrolė” (angl. RAGE Control), kad priverstų vaikus tobulinti emocijų kontrolės įgūdžius, kuriuos vėliau galėtų panaudoti įvairiose gyvenimo situacijose.

Intensyvus žaidimas apima šaudymą į priešo erdvėlaivius, vengiant pataikyti į draugiškuosius. Kol vaikai žaidžia, kompiuteris seka jų širdies ritmą ir jį rodo ekrane. Kai širdies ritmas viršija tam tikrą lygį, žaidėjai praranda savo gebėjimus šauti į priešo erdvėlaivius. Kad pagerintų savo žaidimą, jie turi išmokti likti ramūs.

„Žmonių su sunkiomis pykčio problemomis ryšiai tarp smegenų vykdomųjų kontrolės centrų ir emocionalių centrų yra silpni” – aiškina Gonzalez–Heydrich. Pasak jo, tam kad sektųsi „Pykčio Kontrolėje”, žaidėjai turi išmokti panaudoti šituos centrus taip, kad gautų taškų.

Atliekant tyrimą, klinikos socialinis darbuotojas minėtoje ligoninėje Bostone lygino 9–17 metų vaikų grupes, kurie buvo paguldyti į ligoninę dėl dažnų pykčio protrūkių. Kad dalyvautų tyrime, vaikai turėjo turėti normalų intelekto koeficientą ir nekeisti jiems priskirtų vaistų penkių dienų tyrimo laikotarpyje.

Vienai devyniolikos vaikų grupei buvo paskirtas standartinis gydymas, kurį sudarė pažintinė elgesio terapija, atsipalaidavimo technikos pristatymas ir socialinių įgūdžių mokymai per penkias nuosekliai užimtas darbo dienas. Antra grupė, kurią sudarė 18 vaikų, gavo tą patį gydymą, bet praleido paskutines jų psichoterapijos sesijos 15 minučių žaisdama „Pykčio Kontrolę”.

Po penkių sesijų žaidėjų širdies ritmo mažinimas buvo žymiai geresnis. Jie parodė tolimesniems tyrimams svarbų pykčio mažėjimą. Priešingai negu žaidėjai, standartinio gydymo grupė neparodė jokio reikšmingo pakitimo. Vaizdo žaidėjai aukštai įvertino savo terapijos patirtį (5–6 balais iš galimų 7). Darbuotojai mano, kad išugdyti žaidimo metu įgūdžiai padės vaikams ir realiame gyvenime.

Tyrinėjimai nesibaigia

Tyrinėtojai dabar atlieka kontroliuojamą klinikinį tyrimą „Pykčio Kontrolės” ambulatorinėje klinikoje Bostone, kuris prideda bendradarbiaujantį komponentą. Vaikai susiburia su tėvais 10 žaidimo sesijų klinikoje. Jei tėvo ar vaiko širdies norma kyla, nė vienas iš jų negali šauti. Tai verčia padėti vienas kitam nusiraminti. Tyrinėtojų grupė planuoja kitą klinikinį tyrimą, kuris leistų vaikams žaisti „Pykčio Kontrolę” namie. Manoma, kad žaidžiant savo aplinkoje su tėvais ir kitais šeimos nariais, tai padidintų žaidimo efektyvumą.

Be visa to, Kahn vadovauja komandai, norinčiai sukurti žaislus, skirtus emocijų reguliavimo įgūdžiams tobulinti, tai vaikų grupei, kurie yra per jauni žaisti „Pykčio Kontrolę”. Šitie žaislai apima lenktyninius automobilius, kurie sustoja, jei vaikas yra per daug sujaudintas. Taip kuriamas net dar jaunesniems vaikams žaidimas, kur vaikai bando padėti vienas kitam statant kaladėles (jei širdies ritmas kyla, stalas tampa svirduliuojantis ir kaladėlės virsta).