Apie 40 žmonių, kuriuos vaikystėje nacistinis režimas buvo atrinkęs aukštesniajai arijų rasei sukurti, šeštadienį pirmą kartą atvirai susitiko Vokietijos Vernigerodės mieste.
Apie 40 žmonių, kuriuos vaikystėje nacistinis režimas buvo atrinkęs aukštesniajai arijų rasei sukurti, šeštadienį pirmą kartą atvirai susitiko Vokietijos Vernigerodės mieste, rašo BBC.
Hitlerio projektas vadinosi „Lebensborn“, arba „Gyvybės šaltinis“, o jo tikslas buvo išvesti naują žmonių kartą, kuri idealiai atitiktų nacistinius kriterijus ir galėtų valdyti būsimąją imperiją.
Pagal šią programą tūkstančiai vaikų – dažnai nesantuokinių – atsidūrė įsitikinusių nacistų, ypač SS karininkų, šeimose. Juos atrinkdavo pagal arijams būdingus požymius: šviesūs plaukai, mėlynos akys, blyški oda.
„Lebensborn“ programa, nurodo istorikai, buvo savotiška hitlerinės Vokietijos vykdomų rasistinių eksperimentų išvirkščioji pusė.
Milijonai žydų, čigonų ir kitų „nepageidaujamomis“ laikomų tautybių atstovų būdavo nužudoma, tačiau jų vaikai neretai testuojami pagal arijų savybėms keliamus reikalavimus. Atrinktuosius auklėdavo toli nuo sąjungininkų bombarduojamų vietų, SS karininkų šeimose.
1940 metais Vokietijai okupavus kaimynines šalis, vermachto kareiviai buvo skatinami ieškoti tinkamų seksualinių partnerių. Vėliau buvo atidaryta 10 specialių „Lebensborn“ gimdymo namų, kuriuose gimė tūkstančiai mažylių.
Vėliau, 1942-aisiais, nacistai pradėjo ieškoti mėlynakių šviesiaplaukių vaikų kitose šalyse, dažniausiai slavų, radę siųsdavo juos į Vokietiją „germanizuoti“, o paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis sunaikino beveik visus su šiuo projektu susijusius dokumentus.
Ilgus dešimtmečius šie žmonės gėdijosi aptarinėti savo praeitį, ir tik dabar pagaliau ryžosi išeiti iš priverstinio pogrindžio.
„Turime rasti savyje jėgų papasakoti savo istoriją, kol dar esame gyvi“, – įsitikinusi Violette Wallenborn (Violetė Valenborn), kurios motina buvo norvegė dainininkė, tėvas – nacistinio choro režisierius.
O Gisela Heidenreich (Gizela Heidenreich), sekretorės ir SS karininko duktė, gimusi viename iš „Lebensborn“ gimdymo namų Norvegijoje, mano, kad apie savo praeitį ji ir į ją panašūs privalo pasakoti mokyklose.
Jos įsitikinimu, šių dienų vaikai žino daugybę faktų, jų istorinės žinios labai geros, bet jie su tuo neturi jokio emocinio ryšio.
„Gyvybės šaltinio“ istorija labai svarbi, nes tai istorija apie šeimas, motinas, tėvus, vaikus, – apie tai, su kuo jie gali asocijuotis„, – sakė ji.
Folkeriui Heinicke (Folkeriui Hainikei) dabar – 66-eri. 1942 metais dvimetis kūdikis buvo atimtas iš tėvų ukrainiečių ir užaugo turtingoje vokiečių šeimoje.
“Viduje visą laiką jaučiau, kad kažkas ne taip, – sako jis. – Mane tiesiog atplėšė nuo motinos. Jei žmogus neturi motinos ar tėvo, neturi šaknų, tai jam kelia nerimą. Bet dabar man per 60, ir aš turiu laiko paieškoti savo šaknų„.
Savo ruožtu Hansas-Ulrichas, kuriam 64-eri, gimė “Lebensborn„ specialiuosiuose gimdymo namuose ir užaugo teritorijoje, kuri po karo tapo socialistine Vokietijos Demokratine Respublika.
Rytų Vokietijos slaptoji policija „Stasi“ neleido jam susirasti tėvų, primygtinai įrodinėdama, kad net jeigu jie ir gyvi, nenorės su juo turėti nieko bendra. Tik griuvus Berlyno sienai vyriškis sugebėjo rasti motiną.
“Širdim ir siela aš esu su motina, – sakė jis. – Ji labai, be galo džiaugėsi, kai mudu susiradom vienas kitą. Juk ji irgi labai kentėjo„.
Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse, interneto tinklalapiuose, platinti mobiliaisiais visuomenės informavimo kanalais be raštiško UAB “BNS„ sutikimo draudžiama.