„Dabar aš žinau, jog Dievo nėra, nes jeigu jis būtų, neleistų daryti to, ką aš mačiau,“ – po vienų masinių žudynių rašė laiške žmonai vokiečių kareivis iš Kauno. Skaitykite apie 60-osioms žydų genocido metinėms skirtus renginius.
Didžiausias ir šiurpiausias hitlerininkų nusikaltimas Lietuvoje – masinės žydų žudynės. Antisemitizmas – sudedamoji nacių ideologijos dalis. Žydai buvo naikinami visuose regionuose. Taip pat neginčijamas faktas, jog Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo tik tada, kai atėjo vokiečiai, kurie iškart paėmė į savo rankas policiją, karinius lietuvių dalinius, visą valdžią ir todėl buvo atsakingi už tvarkos palaikymą krašte.
Jau nuo 1941 m. pradžios Vokietijoje iš gestapo, SD ir SS pareigūnų pradėta formuoti specialiosios paskirties grupes (Einsatzgruppe), kurių uždavinys, kilus karui, buvo tvarkos palaikymo užfrontėje pretekstu žudyti SSRS teritorijoje komunistus, partizanus, žydus, čigonus, psichinius ligonius. Baltijos kraštą kontroliavo „A“ grupės būriai, kuriems vadovavo brigadenfiureris V. Štalekeris (Stahlecker). Birželio 18 d., t. y. dar karo išvakarėse, ypatingosios paskirties dalinių vadai gavo žodinį H. Himlerio nurodymą naikinti užimtoje SSRS teritorijoje minėtų kategorijų asmenis. Vos prasidėjus karui, birželio 24 d. Saugumo policijos ir SD operatyvinės „A“ grupės vadas V. Štalekeris įsakė Karaliaučiaus ir Tilžės gestapininkams žudyti žydus bei komunistus užimtoje Lietuvos teritorijoje. Birželio 25 d. su pirmuoju „A“ grupės būriu atvykęs į Kauną ir užmezgęs ryšį su Klimaičio partizanų būriu, V. Štalekeris surengė pirmąjį žydų pogromą. Naktį Senamiestyje ir Vilijampolėje buvo nužudyti šimtai žmonių, sudeginta keliasdešimt namų.
Liepos 1 d. Kaune dislokuotas 3-asis „A“ grupės būrys gavo iš Berlyno įsakymą pradėti Lietuvoje bolševikų ir žydų „valymo“ akciją. Vien liepos 6 d. VII forte iš kulkosvaidžių buvo sušaudyta 2,5 tūkst. žydų. Liepos mėn. Kaune įsikūrė ypatingoji oberštumfiurerio Hamano vadovaujama grupė, kuri rinko žydus iš visos Lietuvos, telkė juos didesniuose miestuose ir ten žudė. Iki spalio vidurio Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 70 tūkst., o iki lapkričio pabaigos – maždaug 120 tūkst. žydų. Be ypatingosios „A“ grupės, žudė 11-asis vokiečių rezervinės karo policijos batalionas, taip pat iš vietos savanorių ir lietuvių savisaugos batalionų karių sudarytos komandos.
1941 m. rudenį mažesniuose Lietuvos miestuose žydų jau nebuvo, o likę gyvi Vilniaus, Kauno, Šiaulių žydai buvo uždaryti į getus, kur jų taip pat laukė mirtis, tik lėtesnė. Vilniaus žydai buvo šaudomi Paneriuose, Kauno – IX forte, Šiaulių – Kužių apylinkėse. Vilniaus getas likviduotas 1943 m. rudenį, likę gyvi jo kaliniai išvežti į Maidaneko, Osvencimo bei kitas koncentracijos stovyklas. 1944 m. liepos pradžioje Kauno gete Vilijampolėje dar buvo likę 7 tūkst. žmonių, iš kurių 2 tūkst. buvo sušaudyti arba sudegė gyvi likviduojant getą; kiti išvežti į Štuthofą arba Dachau.
Karo išvakarėse Lietuvoje gyveno maždaug 215 tūkst. žydų, sudariusių per 7 % visų šalies gyventojų. Iš jų liko gyvi – pirmosiomis karo dienomis spėję pasitraukti į Rusiją, išsislapstę arba sulaukę karo pabaigos lageriuose 20 tūkst. Taigi buvo sunaikinta beveik 200 tūkst., arba 90 % visų Lietuvos žydų. Pagal tai Lietuva užėmė pirmą vietą tarp visų nacių okupuotų kraštų.
„Dabar aš žinau, jog Dievo nėra, nes jeigu jis būtų, neleistų daryti to, ką aš mačiau,“ – po vienų masinių žudynių 1941 m. rudenį rašė laiške žmonai vokiečių kareivis iš Kauno. 1942 m. rudenį žydų žudynes pasmerkė Įgulos bažnyčioje sakytame pamoksle vysk. V. Brizgys. Prieš žydų žudynes taip pat protestavo įžymūs lietuvių tautos veikėjai, kurie padėjo slėpti žydus ir taip gelbėjo juos nuo mirties. Jeruzalėje žydų gelbėtojų giraitėje Lietuvos žmonių garbei pasodintas ne vienas medis. Tačiau, pasak rašytojo J. Mikelinsko, „hitlerinės Vokietijos sukelta antisemitinė psichozė į savo kruviną orbitą įtraukė ir ne vieną lietuvį“. Antisemitinę psichozę kurstė ir kai kurios lietuvių politinės jėgos. Deja, kaip ir kituose kraštuose, atsirado naciams talkinusių žydšaudžių. Vieni jų buvo visuomenės padugnės, kiti – antisemitinės propagandos apakinti fanatikai, dar kiti tokiais tapo ne savo valia; jeigu lietuvių karininkai atsisakydavo žudyti – grasyta sušaudyti juos pačius. Ir vienų – rizikavusių savo gyvybe vardan žydų, ir kitų – šaudžiusių savo tėvynainius, buvo palyginti nadaug, po kelis tūkstančius. Apskritai lietuviai su siaubu ir užuojauta bejėgiškai stebėjo genties, su kuria draugiškai sugyveno 500 metų, žūtį.
Nauja knyga apie Holokaustą
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) lietuvių bei anglų kalbomis išleido getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimų rinkinį „Su adata širdyje“.
Į šią knygą buvo atrinkti 109 buvusių kalinių pasakojimai apie jų išgyvenimus nacių nelaisvėje. Leidinį sudarė Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga (pirmininkas Tobijas Jafetas).
Pasakojimų rinkinį sudaro įvairios apimties tekstai, atskleidžiantys vienos šeimos kančių istoriją. Pasak leidėjos LGGRTC generalinės direktorės Dalios Kuodytės, šiuos tekstus „vienija bendra kraupi schema: gyvenimas iki Holokausto - šeima, namai, užsiėmimai; getas ir koncentracijos stovykla; gyvenimas po to, kai pavyko išlikti; pabaigoje - kiek šeimos narių žuvo.“
Knygoje pasisako ne tik Lietuvos, bet Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos žydų tautybės gyventojai, kuriems kartais pavykdavo nuslėpti savo žydišką kilmę ir taip išvengti daugumos getų kalinių likimo. Tačiau tokių buvo mažuma - kaip konstatuoja knygos sudarytojai, 1941-1944 metais Lietuvoje buvo beveik visiškai sunaikinta unikali litvakų gentis, t. y. 160-200 tūkstančių žmonių.
Knyga išleista Vilniaus geto sunaikinimo 60-osioms metinėms paminėti.
Nuo šių mokslo metų startuoja Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta Holokausto švietimo veiklos programa
Ši programa parengta siekiant kelti mokymo apie holokaustą kokybę, labiau koordinuoti šioje srityje dirbančių valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų veiklą, į holokausto švietimą įtraukti daugiau pedagogų ir besimokančiųjų.
Norint garantuoti programos įgyvendinimą savanoriškumo pagrindais kuriamas švietimo apie holokaustą institucijų tinklas, įtraukiant regionų švietimo centrus, nevyriausybines organizacijas, mokyklas.
Programą parengė specialiai sudaryta darbo grupė, kurioje dirbo Švietimo ir mokslo, Užsienio reikalų ministerijų, žydų bendruomenės, istorijos mokytojų asociacijos, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, „Atminties namų“ ir kitų visuomeninių organizacijų, besirūpinančių mokymu apie holokaustą, atstovai, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Švietimo kaitos fondo bendradarbiai.
Susistemintą informaciją apie holokausto švietimą Lietuvoje galima rasti internete adresu
www.holokaustosvietimas.smm.lt.
Paroda „Arbito Blato sugrįžimas“
Kauno IX forto muziejuje rugsėjo 22 dieną atidengti garsaus žydų skulptoriaus Arbito Blato bareljefai, skirti Holokausto aukų atminimui, bei pristatyta paroda „Arbito Blato sugrįžimas“.
Atidengimo ceremonijoje dalyvavo Prezidentas Rolandas Paksas, su oficialiu vizitu Lietuvoje viešintis Izraelio Kneseto pirmininkas Reuvenas Rivlinas (Reuven Rivlin), Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius.
Paminklą, skirtą 30 tūkst. Kauno IX forte nužudytų žydų atminimui, padovanojo menininko žmona Regina Resnik-Blatas ir Prancūzijos „Deportuotų ir nužudytų žydų sūnų ir dukterų“ asociacijos pirmininkas Seržas Klarsfeldas (Serge Klarsfeld).
Bareljefų autorius 1908 metais gimė Kaune, būdamas 21-erių išvyko į Paryžių, o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse persikėlė į JAV.
Nacių okupacijos metais menininko tėvai kalėjo Kauno gete. Jo motina buvo išvežta ir nužudyta Štuthofo koncentracijos stovykloje, tėvas kalėjo Dachau.
Po karo grįžęs į Prancūziją, A. Blatas išgarsėjo - jo tapybos ir skulptūros darbai eksponuojami garsiausiose Niujorko, Paryžiaus ir Londono galerijose, priklauso privačioms meno kolekcijoms.
1980-aisiais, minint Išsivadavimo iš fašizmo dieną, menininko sukurtas Holokausto paminklas - 7 bronziniai bareljefai - buvo atidengtas Venecijos istoriniame gete, antroji šio kūrinio kopija skirta nežinomiems žydų kankiniams Paryžiuje, trečioji puošia Dago Hamarskoldo (Dag Hammarskold) aikštę priešais Jungtinių Tautų Organizacijos pastatą Niujorke. Ketvirtoji šio paminklo kopija atvežta į Kauną, IX forto muziejų.
Menininkas mirė 1999 metais Niujorke.
Bareljefų atidengimas yra vienas iš renginių, skirtų žydų genocido dienai, kuri bus minima antradienį. Liūdnos atminties dienai numatyta daug renginių. Seimo posėdyje, skirtame pagerbti genocido aukas, kalbą sakys Izraelio Kneseto pirmininkas, Panerių memoriale rengiama 70 tūkstančių Holokausto aukų pagerbimo ceremonija, Prezidentūroje Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi bus apdovanoti Teisuoliai - žydų gelbėtojai. Vakare Lietuvos žydų bendruomenės būstinėje rengiama žydų šventraščio - torų simbolinio perdavimo ceremonija Lietuvos žydų religinėms bendruomenėms ir Izraelio Jeruzalės Hechal Šlomo religinei bendrijai. Tolerancijos centre bus atidengiama A. Blato skulptūra „Žakas Lipšicas“.
Minimas Vilniaus geto sunaikinimo 60-metis
Rugsėjo 22 dieną Vilniuje ir Kaune prasideda Lietuvos žydų genocido dienos ir Vilniaus geto sunaikinimo 60-mečio minėjimo renginiai.
Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre vyks Tarptautinė mokslinė konferencija „Litvakai ir jų pasaulis“. Konferenciją rengia Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Vėliau bus atidaroma Lenkijos žydų kultūros fondo parengta paroda „Mes vis dar matome išnykusius jų veidus“. Vakare Kauno IX forto muziejuje bus atidengiamos skulptoriaus Arbito Blato sukurtos septynios plaketės Holokausto tema. Šiuos meno kūrinius padovanojo Reginos Resnik-Blatas ir Prancūzijos deportuotų ir nužudytų žydų sūnų ir dukterų asociacijos pirmininkas Seržas Klarsfeldas (Serge Klarsfeld).
Pagrindiniai minėjimo renginiai Vilniuje vyks rugsėjo 23-ąją, Žydų genocido dieną.
Iš 240 tūkstančių prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų apie 200 tūkstančių, arba apie 90 proc., karo metais tapo Holokausto aukomis.