Ne tau, Martynai, mėlynas dangus, ne tau, berneli, rožėm klotas kelias...
Apie tai – kokiais papročiais liaudyje švenčiamas šv. Martynas (lapkričio 11 d.) ir kt. šventieji.
Straipsnio garso įrašas>>> (815 Kb)
Šventasis Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą. Nuo XVI a. protestantiškuose kraštuose vietoje šio šventojo imta minėti Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio asmenį.
Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Pavyzdžiui, XVI a. karčemininkai per šv. Martyną turėdavo sumokėti feodalinių valdų administracijai karčemos laikymo mokestį. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Dar XX a. Klaipėdos krašte per šv. Martyną baigdavosi bernų ir mergų, t. y. žemės ūkio samdinių samdos laikas. Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį. Matyt, kad šiuo laikotarpiu gyvuliai buvo skerdžiami ir kitur, nes, pavyzdžiui, Suomijoje yra paprotys šv. Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje tokie vėdarai būdavo kepami irgi tik skerstuvių progomis.
Žemaitijoje per šv. Martyną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta ir atvirkščiai, jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta. Serbijoje iki šių dienų išlikęs paprotys per šv. Martyną valgyti keptą žąsį, ir tyrinėtojai laiko tai kažkokio senovinio aukojimo atgarsiais.
Seniau kaimo žmonės iš šv. Martyno dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“; „Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio“. Tarta, jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema.
Kėdainių apylinkių merginos, norėdamos pamatyti sapne savo būsimą vyrą, šv. Martyno išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo ir taip išpasninkavusios eidavo miegoti. Esą jaunikis tikrai prisisapnuodavęs.
Lapkričio mėnesį yra dar keletas mažiau žinomų švenčių, iš kurių atitinkamų reiškinių būdavo prognozuojama ateitis:
šv. Cecilija (XI. 22.), šv. Kotryna (XI. 25), šv. Silvestras (XI. 26.), šv. Andriejus (XI. 30). Šiame straipsnyje dar trumpai bus aptartos šv. Cecilijos ir šv. Kotrynos dienos.
Šv. Cecilija – Europoje ši šventoji laikoma muzikos ir muzikantų globėja. Lietuvoje, sprendžiant iš nebuvimo su šia bažnytinio kalendoriaus diena susijusių prietarų, tikėjimų, nebuvusi liaudyje populiari. Tik Suvalkijoje sakyta, – jei vyrai nori gauti dainininkę žmoną, turi šv. Cecilijos dieną sukalbėti devynerius poterius. Tai liudija mūsų kaimo žmones mėgus dainą ir vertinus gerą dainininką.
Šv. Kotryna – IV a. kankinė. Legenda pasakoja, kad mergina, būdama aštuoniolikmetė, buvo labai graži ir išsilavinusi. Įnirtingo krikščionių persekiojimo 305-312 m. laikotarpiu ji už tikėjimą buvusi žiauriai nužudyta: įsukta į tekinį, paskui nukirsdinta. Angelai nunešę jos kūną į Sinajaus kalną, kur vėlesniais laikais buvęs pastatytas garsus moterų vienuolynas. Sakoma, kad prieš mirtį ji dalyvavusi dispute su 50-čia mokslininkų ir juos nurungusi. Už tai Europoje, kur šv. Kotrynos kultas prasidėjo nuo Kryžiaus karų, ji laikyta mokslininkų globėja. Ikonografijoje šventoji vaizduojama su tekiniu ir kalaviju – jos kankinimo simboliais ar su knyga ir palmės šakele rankose, kaip moksliškumo ir nekaltumo ženklu.
Maždaug šiuo metu yra rudeninio avių kirpimo metas. Tada esanti daug geresnė vilna, negu reta vasarinė ar šieno pakratų prisivėlusi žieminė.
XIX a. Žemaitijoje tikėta, kad šv. Kotryna padedanti, jei to prašoma, vyrams gauti gerą žmoną. Teigta, kad nevedusieji šito melsdavę šv. Kotrynos dienos išvakarėse. Suvalkijoje, matyt, ta dingstimi vyrai pasninkaudavę, nes Marijampolės apylinkėse užrašytas toks posakis: „Per šv. Kotryną pasninkauja vyrai, o per šv. Ambraziejų (XII. 07) – merginos. Tada išpasninkavę pažiūri į veidrodį ir pamato savąjį“. Liaudyje ši diena dar laikoma Senbernių diena.
Kotryna, sprendžiant iš Lietuvos dvarų XVI-XIX a. inventorių, buvo vienas populiariausių moterų vardų.