Didžiulės akmeninės skulptūros mena garbingus asmenis. Iš pradžių jas garbina žmonės, po to balandžiai, galiausiai jos pasmerkiamos...

Sakoma, kad žmogus laimingas, jei po savo mirties palieka ženklą šioje žemėje. Pats paprasčiausias, tiesiausias kelias – palikti savo atvaizdą. Vieni fotografuojasi, kiti paveiksluojasi, o dar kiti – statosi statulas. O ar žinote, kas gi darosi su Jūsų atvaizdais po Jūsų mirties? O gal dar ir gyvam esant? Jei nuotrauka liko Jūsų asmeniniame albume, gal ir bus išsaugota garbingai, o gal koks anūkas ar proanūkis pripaišys kokių ūsų ar nosių. Tačiau, jei neduok dieve, Jūs esate ar buvote žymus asmuo, ir Jūsų nuotrauka pasirodė laikraštyje, žurnale ar stende, Jūsų garbė gali kur kas labiau nukentėti. Ūsai, nosys ir kitokie organai, ne tik nupaišomi bet ir į juos nušluostomi. O ką jau bekalbėti apie statulas, kurias taip mėgsta taikos simboliai – balandėliai. Jie žiūrėk ir gyvam judančiam asmeniui gali purkštelti ant peties, o ant statulos kur kas patogiau. O ar žinote, kur Lietuvoje daugiausia statulų? Ogi Dzūkijoje, nedideliame Grūto kaimelyje netoli Druskininkų. Į čia jos pradėtos vežti iš visos Lietuvos 1999 m., nusprendus apvalyti Lietuvėlę nuo „tarybinio šlamšto“. Įvairiose Lietuvos miestų miestelių aikštėse garbinti Leninai, Stalinai, Baltušiai, Kapsukai, Dzeržinskiais, Melnikaitės, kiti karo didvyriai susirinko į vieną nuostabaus gamtovaizdžio vietą. O parko teritorijos muziejuje pririnkta ir visokiausio dydžio mažesnių skulptūrų skulptūrėlių – ne tik Leninų, bet ir Gagarinų, tarybinių sportininkų atletų ir pan. Čia galima rasti ir ateistinės spaudos. Pasak parko steigėjų, statulos surinktos į vieną erdvę tam, kad simbolizuotų sovietinės santvarkos ir okupacijos žiaurumą bei absurdiškumą. Ką gi, pažiūrėkime. Tik praėjus Grūto parko vartus pasitinka tušti traukinio vagonai – prašom lįskit ir Jus išveš į Sibirą. Traukinukas atrodo visai gražutis, vaikai su malonumu po jį karstosi, viduje irgi tvarka, na nebent reikėtų langelių. Paėjėję toliau pateksite į spygliuota tvora aptvertą koncentracijos stovyklą. Per garsiakalbius turėtų pasigirsti muštras ar bent rytinė gimnastika iš nostalgiškų tarybinių laikų. Na, tiek to, tiks ir tarybinių laikų muzika. O štai ir šiaudinė pašiūrė – o kuo gi ne egzotika? Per visą parką driekiasi iškastas vandens kanalas su daugybe gyvų lynų – ar iš tarybų laikų ar iš Sibiro jūrų jie plaukia? Kiekvienas eksponatas turi savo lentelę su biografijos aprašu. Gal tai turėtų padėti suvokti „okupacijos žiaurumą bei absurdiškumą“? Tačiau vargu ar jaunimas ir dar mažesnieji pajėgs tai suprasti, net ir kai suaugs. Tai greičiau prisimena vyresnieji, kurie patys savo kailiu patyrė bent dalelę to siaubo. Į vieną parką suvežtos statulos visgi savotiškai pagerbtos, tvarkingai prižiūrimos kaip istoriniai paminklai. O Lietuvos miestų miestelių aikštės ištuštėjusios, vienoje kitoje statomi kryžiai ar naujos skulptūros dabartiniams Lietuvos didvyriams. Keisis laikai ir galbūt nauja valdžia jas suveš į kitą parką. Apie Grūto parką>>>