Amerikos vadovas antradienį išskrido į Europą. Iki ateinančio sekmadienio jis aplankys keturias senojo žemyno šalis. Per savo kelionę JAV prezidentas ne tik atveš NATO dovanas Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet ir prašys europiečių paramos karui prieš Iraką. Siūlome mūsų politikos apžvalgininko straipsnį.

Praėjusį savaitgalį Vašingtonas patvirtino, kad JAV prezidentas Dž. W. Bušas tikrai atvyks į Vilnių lapkričio 22-23 dienomis. Prieš atvydamas į Lietuvą po NATO viršūnių susitikimo Prahoje jis dar užsuks į netoli Sankt Peterburgo esantį Puškino miestą susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Penktadienį Baltieji rūmai pranešė, kad trečiadienį Bušas atvyks į Čekijos sostinę Prahą, kur lapkričio 21-22 dienomis vyks NATO šalių vadovų susitikimas, kuriame Lietuva ir dar šešios kandidatės iš Vidurio ir Rytų Europos tikisi pakvietimo į Aljansą. Penktadienį Bušas iš Prahos vyks į Sankt Peterburgą, kur susitiks su Rusijos prezidentu V. Putinu aptarti Rusijos ir NATO santykių. Tos pačios dienos vakare Bušas iš Sankt Peterburgo išvyks į Vilnių, kur kitą rytą susitiks su Lietuvos vadovu Valdu Adamkumi bei Latvijos ir Estijos prezidentais. Prezidentų Dž. Bušo, Valdo Adamkaus, Vairos-Vykės Freibergos ir Arnoldo Ruutelio susitikimas Vilniuje turėtų įvykti lapkričio 23-osios rytą. Be kita ko, Vilniuje JAV prezidentui bus pristatyti Lietuvos kariai. Lapkričio 23-ąją kaip tik minima Lietuvos kariuomenės ir visuomenės diena, per kurią tradiciškai rengiamos iškilmingos rikiuotės. Bušo vizitas Vilniuje turėtų baigtis šeštadienį apie pietus. Iš Vilniaus Bušas vyks į Rumunijos sostinę Bukareštą, kur susitiks su šios šalies prezidentu Ionu Iliescu. Iki šiol aukščiausias Lietuvą aplankęs JAV pareigūnas buvo viceprezidentas Danas Quale'as, pusdienį viešėjęs Vilniuje 1992 metais.

Europa šturmuoja Lietuvą

Bušo vizitas į Vilnių įsipina į šį rudenį ypač svarbių Lietuvai įvykių pynę. Pabandykime juos surikiuoti. Spalio 26-ąją įvykusio tragiško čečėnų grobikų šturmo Maskvos teatre aidas atsklido ir iki Lietuvos. Rusija iš pradžių atsargiai, paskui – ultimatyviai pareikalavo uždaryti Čečėnijos Ičkerijos informacinį biurą Vilniuje. Kaip tik tą savaitgalį planuotas Seimo pirmininko A.Paulausko vizitas į Maskvą buvo nukeltas. Jis įvyko šios savaitės pradžioje. Rusijos ir Lietuvos parlamentų vadovai apsvarstė daug valstybių tarpusavio santykių problemų, susijusių su situacija Baltijos regione ir Europoje, Lietuvos integracija į eurostruktūras. Po „sėkmingo“ Maskvos teatro šturmo (jo metu žuvo pusšimtis čečėnų ir čečėnių bei 128 įkaitai) įsidrąsinęs V.Putinas lapkričio 11-ąją ES ir Rusijos viršūnių susitikime Briuselyje (Maskva pasiekė, kad renginys būtų perkeltas iš Kopenhagos) laimėjo svarbias derybas dėl tranzito į Kaliningrado sritį. Lietuva tapo savotiška Rusijos ir ES sąmokslo įkaite, įpareigota „lanksčiai“ spręsti vizų klausimą. Lapkričio 22-23 dienomis Prahoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime, kaip tikisi Vilnius, Lietuva bus pakviesta į Aljansą. Šią žinią į Lietuvą atveš Bušas, kuris savo ruožtu prieš tai netoli Sankt Peterburgo dar susitiks su Rusijos prezidentu V.Putinu. Gali būti, kad JAV ir Rusijos vadovai susitars, kaip švelniau traktuoti Lietuvos stojimą į NATO, jog Aljanso plėtra nebūtų tokia skausminga Maskvai, kaip „lanksčiau“ spręsti Kaliningrado problemą… Iš tiesų, Bušo vizitas į Vilnių – istorinis ir pirmasis. Taip pat svarbu, kad Vašingtonas po savo sparnu sutinka glausti visas tris Baltijos šalis, kurių vadovai šeštadienio rytą Vilniaus Rotušėje ves derybas su užjūrio svečiu… Gruodis – ne mažiau svarbus. Per ES aukščiausiojo lygio susitikimą Kopenhagoje bus priimtas galutinis sprendimas dėl bendrijos plėtros. Lietuva ir dar 9 kandidatės tikisi 2004 metais būti priimtos į ES. Tokiu būdu bus užbaigtas antrasis šios organizacijos plėtros etapas (pirmasis įvyko 1995 metais, priėmus Austriją, Suomiją ir Švediją). Negalima nutylėti ir Lietuvos Prezidento bei savivaldybių rinkimų gruodžio 22-ąją. Lietuvai tai labai svarbus etapas. Nesunku suprasti, kad narystė NATO ir ES ir rinkimai Lietuvoje yra susiję: daug kas priklausys nuo ketvirtojo per Nepriklausomybės metus šalies vadovo, jo pasirinktos komandos bei Vyriausybės orientacijos, taip pat nuo nuotaikų vietinės valdžios lygmenyje. Galima neabejoti, kad Europa šį procesą akylai stebės. Tuo labiau, jei kai kurių politinių sluoksnių iniciatyva bus surengti referendumai… *** Tai, kas aplink Lietuvą įvyko ir dar įvyks lapkritį ir gruodį, lemia ir jos vietą Europoje bei - drįstume teigti - jos suvereniteto likimą. Kaliningrado problema, ko gero, yra sudėtingesnė negu stojimas į NATO, kadangi ji tiesiogiai komplikuoja valstybės suverenumo sąvoką.

Sąmokslas, kuriam Vilnius pritaria

„Sąmokslas už Vilniaus nugaros“, „V. Putino šimtmečio pralaimėjimas“, „Didysis Kaliningrado kompromisas“, "Lietuvai svarbiose derybose laimėjo Rusija"… Šitaip ir kitaip pasaulio žiniasklaida vertina lapkričio 11-ąją Briuselyje vykusio ES ir Rusijos viršūnių susitikimo rezultatus. Deja, V. Putino ir Briuselio susitarimas dėl tranzito į Kaliningrado sritį kelia daugiau nerimo negu pateikia atsakymų… Akivaizdžiai susierzinusio Rusijos prezidento ir ES pirmininkaujančios Danijos pareigūnų pirmadienį pasirašytas dokumentas „Bendras Rusijos Federacijos ir Europos Sąjungos pareiškimas dėl tranzito tarp Kaliningrado srities ir likusios Rusijos Federacijos teritorijos“ atrodo įtartinai jau bent todėl, kad jis buvo priimtas iš esmės lygiavertėmis sąlygomis nedalyvaujant Lietuvos derybininkams. Pastaruoju metu jie teliko šios politinės koridos stebėtojai. Briuselio pareigūnai aiškina, kad Vilnius neliks nuskriaustas, nes bet kokie ES ir Rusijos susitarimai dėl tranzito per Lietuvos teritoriją neįsigalios tol, kol ji nesutiks su jų sąlygomis. Pagrindinė sąlyga: vykti per Lietuvos teritoriją mūsų šalis iki kitų metų liepos 1 dienos privalo pasirengti vadinamų supaprastintų tranzito dokumentų (STD) išdavimui. Vilnius spalio 1 dieną jau paskelbė, kad „pereinamuoju“ periodu (nuo sausio 1-osios iki liepos 1 dienos) be vizų vykti per Lietuvos teritoriją arba joje iki 30 dienų būti gali tik tie Rusijos piliečiai, kurie nuolat gyvena Kaliningrado srityje. Dabar, pasirašius ES ir Rusijos susitarimą, per šį pusmetį traukiniais keliaujantiems Rusijos piliečiams vizų režimas dar nebus taikomas. Automobilių transportui, taip pat ir maršrutiniams autobusams, ši išimtis netaikoma (automobilių savininkai vizas gauna nuo 1995 metų). Nuo kitų metų liepos 1 dienos bus įvesti dviejų rūšių tranzito dokumentai: ilgalaikiai arba keletui metų (išduodami Lietuvos konsulatuose) ir STD, galiojantys tik vykstantiems geležinkeliu, vienkartiniai – pirmyn ir atgal (išduoda Lietuvos pasienio punktuose, pateikus įprastą Rusijos piliečio arba užsienio pasą). Tokia tvarka galios iki 2004 metų, kai Lietuva bus priimta į ES ir pateks į Šengeno susitarimų erdvę. Kol kas iš tiesų neaišku, ar STD bus išduodami visiems, keliaujantiems žemės transportu, ar tik traukiniais. Minėtame ES ir Rusijos dokumente tik teigiama, kad Lietuva visas tranzito priemones naudos „lanksčiai“, jai suteikiama „būtinos kontrolės ir atsisakymo įsileisti į jos teritoriją teisė“. Manoma, kad vienkartinė tranzito viza bus išduodama arba perkant bilietą traukiniui, arba tikrinant keleivius pasienio punkte. Šią procedūrą Lietuva dar turi įteisinti atskiru teisiniu aktu. Kaip sarkastiškai ją apibūdino politikas, Nepriklausomybės akto signataras A. Endriukaitis, kiekviena kasininkė geležinkelio stoty dabar galės girtis esanti ir konsulato darbuotoja, turinti teisę išduoti vizas… Jeigu šis „juodas humoras“ netoli tiesos, tai galima įsivaizduoti, kiek padaugės chaoso ir piktnaudžiavimų. Štai tokia tranzito per Lietuvą tvarka primetama Lietuvai. Šalies pareigūnai – nuo premjero iki užsienio reikalų ministro – guodžia save ir tautą, esą tai „politinis kompromisas“. Jie tarsi užsimerkia prieš gresiančią tikrovę: pirmiausia, Lietuva turės koreguoti užsienio piliečių buvimo jos teritorijoje ir tranzito per ją teisinę bazę; kita vertus, įvairių vizų išdavimui iš biudžeto prireiks nemažai išlaidų (personalo mokymas ir išlaikymas, informacinės sistemos įrengimas, lėšos įvairiems blankams, anketoms, kitiems dokumentams ir t. t.); pagaliau kaip užkirsime kelią „nelegalams“, kurie panorės pasižvalgyti po Lietuvą, arba atviroms politinėms provokacijoms?.. Daug neaiškumų kelia ir pati Briuselio laikysena. Kaip sakė vienas politikas, „kas gali paneigti“, kad, darydama nuolaidas Rusijai, ES neims ir toliau išsukinėti rankų Lietuvai, taip trokštančiai pažadėtu laiku (2004-aisiais metais) būti pakviestai į bendriją? ES viršūnių susitikimo Kopenhagoje išvakarėse Maskva aiškiai davė suprasti, kad, nesusitarus dėl tranzito, Lietuva neturėtų būti pakviesta į ES. Žinoma, garvežys jau pajudėjęs, ir vargu ar kam pavyks jį sustabdyti, bet negalima atmesti ir politinės Bražuolės upelio diversijos varianto. Sunku pasakyti, kas kam padarė daugiau nuolaidų. Iš pirmo žvilgsnio, Maskva atsisakė gana kategoriškų reikalavimų visiškai atsisakyti vizų susisiekimui su Kaliningrado sritimi. Bet Rusijos elgesys primena turgaus prekeivio derybas su pirkėju: užsiprašyk daugiau, tuomet gausi kiek reikia… V. Putinas gali būti patenkintas, kad iš ES išplėšė šiuo metu jam gana palankų tranzito būdą. Briuselis taip pat aprimo: visą naštą perkėlė ant Vilniaus pečių, kurie, žiūrėk, nuo jos ima ir linksta… Reikia stebėtis šalies Prezidento reakcija. Ji (ar dėl politinių rinkiminių sumetimų, ar dėl amžiaus keliamo vangumo) buvo aiškiai pavėluota. Šalies vadovas gerokai vėliau „išreiškė susirūpinimą“ ir iš Seimo bei užsienio reikalų ministerijos paprašė papildomos informacijos apie ES ir Rusijos susitarimą. Gavęs ją V.Adamkus taip ir neužbaigė savo „susirūpinimo“ formuluotės. Kaip teigia patys diplomatai, atstovauti Lietuvai Kaliningrado klausimu būtent ir trukdo nesutarimai politinėje šalies viršūnėje. Prezidentui Briuselio susitarimas kelia abejonių, užsienio reikalų ministras jį vadina „politiniu kompromisu“, o premjeras atvirai juo džiaugiasi. Neseniai į viešumą iškilo vidaus reikalų viceministro V.Bulovo parengti ir „suderinti“ pasiūlymai apie bevizio režimo Kaliningrado srities gyventojams įvedimą. Kaip toje Krylovo pasakėčioje apie vežimą, kuris „iki šiol ten bestovįs…“ Tokiame vandenyje, kaip žmonės sako, „velniai veisiasi“. Maskva didina diplomatinį spaudimą, pajutusi, kad ES linkusi į kompromisus, o Vilnius neryžtingai dairosi tai į Briuselį, tai Rytų kryptimi.

Dž. Bušas Europai siūlys draugystę…

Štai į tokį trypčiojantį Vilnių Bušas penktadienio vakarą atsiveža NATO apdovanojimą – Lietuvos narystės Aljanse pažadą. Jis bus įteiktas ir Rygai bei Talinui. Tai, be abejo, suvienys ir pačias Baltijos šalis, kurių parlamentų pirmininkai dar rugsėjį sutarė kartu rengti referendumus dėl stojimo ir koordinuoti stojimo į ES ir NATO sutarčių ratifikavimą. Bet politologams kirba istoriniu patyrimu pagrįstas įtarimas: koks bus Dž. Bušo ir V.Putino susitikimo Puškine turinys? Ar netaps jis nauju sąmokslu už Vilniaus nugaros? Bandykime spėlioti. Šalia gimtojo V.Putino miesto susitikę lyderiai be kovos su terorizmu problemų tarsis ir dėl Kaliningrado. Bušas pažadės V.Putinui paramą tranzito klausimu: arba rekomenduos ES priimti Rusiją į Šengeno sutartį, arba vers Briuselį spausti Vilnių sutikti su beviziu tranzitu per Lietuvos teritoriją. Atsilygindamas už politinę paramą, V.Putinas neprieštaraus JAV operacijai prieš Iraką ir padės Vašingtonui įveikti Europoje tvyrantį skepticizmą tokiam karui, dar karščiau pritars antiteroristinei kampanijai. Be to, NATO plėtra į Rytus po Aljanso sprendimų Prahoje taip jau nebeerzins Maskvos, nes JAV pažadės V.Putinui naujoms NATO narėms nesuteikti avangardinių bloko valstybių statuso ir nedislokuoti jų teritorijose net įprastinės ginkluotės, patenkančios į ją kontroliuojančių ir ribojančių tarptautinių susitarimų erdvę. Žinoma, tai tik spėlionės. Įprasta, kad prieš garbingo svečio vizitą politikai ir žiniasklaida vengia negatyvių vertinimų ir komentarų. Tačiau sąmokslų istorija dažniausiai pateisina tokias prielaidas. Akivaizdu, kad didžiosios valstybės, net būdamos skirtingose ideologinėse barikadose, savo interesus gina mažųjų sąskaita. Tai ir yra bjaurioji globalizmo esmė. Amerika į globalizmo citadelę dabar stengiasi įtraukti ir buvusius priešus. Praradusios šimtaprocentinį palaikymą Vakarų Europoje, JAV ieško partnerių Rytų Europoje, Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose. Londono „The Financial Times“ rašo, kad Dž. Bušas per artėjantį vizitą į Europą norės europiečius įtikinti, kad JAV siekia pozityvių tikslų, naudingų visiems, ypač kovoje su terorizmu. Sunkios, bet sėkmingos derybos dėl bendros JTO Saugumo Tarybos rezoliucijos Irako klausimu parodė, kad Dž. Bušas pagaliau tarptautinę tvarką įsivaizduoja ne kaip vienų JAV dominavimą pasaulyje, o kaip daugiašales pastangas mažinant grėsmes saugumui, rašo Londono laikraštis. Bet to maža. Tarptautinių santykių profesorius W.Wallacas dienraštyje tvirtina, kad viršūnių susitikime Prahoje Bušas savo retoriką apie išskirtinę JAV kovą su blogiu turės pakeisti kvietimu kartu su Europa išrauti to blogio šaknis. Bet su Europa – tai reiškia ir Lietuva. Toks kvietimas Vilniui – ir garbingas, ir įpareigojantis, bet kartu ir perspėjantis: valstybė tik tuomet išlieka nepriklausoma, kai jos patikėtiniai vykdo nepriklausomą, patriotinę, visuotinės demokratijos, o svarbiausia – savo tautos reikalavimus atitinkančią politiką.