Didžiajame Vilniaus teatre – džiazas, absurdo teatras ir dar kai kas. Plačiau apie spektaklį „J. BAM 5.5“ pagal D. Charmsą.
Kovo pabaigoje meno gerbėjus
Didysis Vilniaus teatras pakvietė į pavasarinį teatro ir džiazo
festivalį, dar kartą paskelbdamas savo moto:
Teatras, džiazas, sveikata.
Nuo kitų Lietuvos teatrų šis teatras skiriasi ypatingu humoro jausmu. Viena salės dalis gali juoktis iki ašarų, kita – nesupratusi tylėti ar nuobodžiauti.
Jei įpusėjus spektakliui pagaliau suvoksite, kur tūno tokio humoro paslaptis, vadinasi, teatras išugdė jūsų meninį skonį. Kasdienybei ir melodramiškumui čia ne vieta.
Pavasarinio festivalio repertuare – Vytauto Labučio džiazo kvartetas. Praeitą šeštadienį buvo galima išvysti nepakartojamą (visomis šio žodžio reikšmėmis) džiazo virtuozų šou.
Vytautas Labutis „kovojo“ su savo kolega Olegu Molokojedovu susikišę į burnas net po du muzikos instrumentus – saksofonus ir triūbas. Muzikos instrumentų garsams pritarė ir muzikantų išgaunami paukščių garsai. Jie tapo panašūs į besipešančius paukščius. Galėjai stebėti, kaip džiazo menas priartėja prie teatro ar net tampa juo. Džiazas scenoje įgavo tikrąjį prigimtinį savo pavidalą – nepakartojama improvizacija pačioje scenoje, iš anksto visko iki galo neapgalvojus ir nesurepetavus.
Pirmoji teatro premjera pavasariniame sezone – „J. BAM 5.5“ pagal Daniilą Charmsą. D. Charmsas (tikroji pavardė Daniil Juvačev) gyveno Rusijoje 1905 – 1942 metais. Tuomet ir dar kurį laiką po to jo kūriniai buvo draudžiami skaityti ir viešinti plačiajai publikai. 1941 m. autorius buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę, o jo kūriniai pripažinti pernelyg absurdiški, trikdantys skaitytojo sąmonę, perteikiantys padriką pasaulio vaizdą. Tais laikais kūriniai privalėjo nuteikti optimistiškai ir turėti gerą pabaigą.
D.Charmso kūryba iš tiesų sunkiai suvokiama, absurdiška ir alogiška. Daugybė jo kūrinių taip ir liko iki galo neišbaigti. Lietuvoje D. Charmso kūriniai jau ne pirmą kartą mėginti pastatyti scenoje. O. Koršunovas pastatė spektaklį „Senė 2“ (pastatytas 1994 m., o dabar, deja, jau išbrauktas iš repertuaro), Saulius Mykolaitis – monospektaklį „Stop mašina“. Savotišką jaunatvišką charmsišką spektaklį vaidina ir Gedimino Storpirščio vadovaujama teatro trupė
„Viešpatie, vidury dienos mane užplūdo tinginystė“. Kiekvienas režisierius perpranta šį autorių kiek savaip ir savaip bando jį pristatyti žiūrovui scenoje.
Naujojo spektaklio režisierius Audrius Nakas dažniausiai nenoriai kalba, paklaustas „apie ką Jūsų spektaklis?“. Paprastai atsako – „reikia ateiti ir pasižiūrėti“. O šį kartą sako – „apie šį spektaklį galima pasakyti tik tiek: „Džavacharlal“. Ko gero, būtų geriausia, kad surizikuotumėt išbandyti savo meninį skonį ir spektaklį įvertintumėt patys. Na, bet pabandysim šiek tiek po jį „pasiknaisioti“.
Koks gi spektaklio apie Jelizavetą Bam siužetas? Jaunai merginai į duris beldžiasi du asmenys, norintys ją suimti už žmogžudystę. Spektaklio pabaigoje laikas persukamas ir visos priežastys tampa alogiškomis. Tėvas nenori įduoti pareigūnams dukters ir dėl jos kovodamas žūsta, o tuomet dukra apkaltinama dėl tėvo žūties.
Tad apie ką spektaklis? Apie žmogžudystę? Apie laiko išdaigas? O gal tiesiog apie gyvenimo absurdą? Gyvenime daugybė absurdiškų situacijų, tik neretai jų nepastebime ir užuot iš to pasijuokę žiūrime į viską be galo rimtai.
Kad ir pavyzdžiui, rimtos kalbos. Žmonės susirenka už stalo su stikliukais ir pasakoja vieni kitiems istorijas. Dažniausiai tai būna „plekai“ – „Aš mačiau pilietį N, jis nešėsi obuolius. Aš jo paklausiau – tu juos pavogei? O jis atsakė – ne, pirkau. Ir nuėjo sau“.
Čia tik istorijos pavyzdys. Galite papasakoti bet ką apie bet kokį bendrą pažįstamą. Kad „pasakojusysis“ nesijaustų nepatogiai, kažkas turi parodyti, kad domisi – „tikrai? Ir kur gi jis ėjo?“ (iš mimikos matyti, kad jam visai neįdomu). Tuomet „pasakojusysis“ apsidžiaugia tokiu dėmesiu ir vėl kartoja niekam neįdomią istoriją. Besėdint prie stikliuko užsisuka ir tuščios filosofinės kalbos. Kad ir apie gyvenimą – kas jis, kokia jo prasmė.
Didžiulis absurdas slypi vyrų ir moterų santykiuose. Taip jau yra, kad vyrai ir moterys niekaip nesusišneka. Ji paprašo – „nupirk litrą alaus ir žirnių“. Jis tuoj pat pamiršta – „puslitrį alaus ar pusė litro žirnių?“ ir pan.
Patį paprasčiausią absurdą, iš kurio linksma pasijuokti, sukuria ir žodžių vartojimas skirtingomis prasmėmis. Pvz., „neužmirštuole, tu“, – sako jis („neužmiršti“ prasme). „O tu tulpė“, – atšauna ji.
Manote, kad gyvenime viskas logiška? Paprasčiausias alogiškumo pavyzdys: žmogus, pamatęs kitą žmogų turintį vertingą daiktą, iš pradžių jam gerinasi, giria jo daiktą. O po minutės gali tapti jam priešiškas ir iš pavydo ar noro turėti tą daiktą gali žmogų primušti ar net užmušti. Štai taip viskas gali per akimirką pasikeisti, apvirsti.
Spektaklyje taip pat parodijuojamas lyrizmas, dramatiškumas. Veikėjai pradeda kalbėti vos ne eiliuota kalba, apie romantinius dalykus – jaukų namelį kalnuose, žvaigždes. Tačiau tokia romantika tuojau pat „sugadinama“ buitiškais dalykais. Namelyje gyvena tarakonai ir pelės, o į žvaigždes romantinis personažas žiūri nuo dujų viryklės užsirakinęs bute, kad niekas nesučiuptų jo taip elgiantis.
Absurdo temą tęsia ir scenografija. Scena apkabinta vyriškais unitazais. Jelizavetos Bam suknelė primena ir vienuolės apdarus, ir psichinio ligonio marškinius. Jelizavetos motina – graži ūsuota moteris. Jelizavetos teisti atėję pareigūnai apsiginklavę ne tik šautuvais, bet ir sidabriniais vyriškais organais ir kt.
Po tokio spektaklio arba pasukiosite pirštu prie smilkinio ir vėl gyvensite savo rimtą gyvenimą, kuriame tokiems beprotiškiems dalykams ne vieta, arba pažvelgsite į pasaulį kitomis akimis ir išmoksite dažniau šypsotis. Beje, 6ypsantis žmogaus organizme pasigamina apytikriai tiek pat vitamino C, kiek jo yra 1 litre raugintų kopūstų. Taigi neveltui Didysis Vilniaus teatras linki sveikatos.
***
Artimiausiu metu spektaklį „J.BAM 5.5“ galite pamatyti balandžio 11 ir 18 d.
Be to, Didysis Vilniaus teatras kviečia į koncertinį spektaklį „Kino nostalgija”. Jo metu skambės 13 rusiškų dainų iš kino klasika tapusių filmų: „Tarnybinis romanas“, „Likimo ironija arba po pirties“, „Paprastas stebuklas“, „12 kėdžių“, „Kaukazo belaisvė“, „Briliantinė ranka“ ir kt.
Dainuos Eglė Nepaitė (meno vadovė), Dalia Babilaitė, Giedrė Paukštytė, Aušra Kiuraitė.