Pranešimai apie tariamą S. Huseino rūmų ir apskritai Irako sostinės šturmą, kaip paprastai ir būna kare, prieštaringi.

Pranešimai apie tariamą S. Huseino rūmų ir apskritai Irako sostinės šturmą, kaip paprastai ir būna kare, prieštaringi. Kai kas prisimena dar Irako ir Irano konfliktą 7-ąjį dešimtmetį, kai iš fronto ateidavo tokios nepatikimos, dar sovietinės propagandos paretušuotos žinios, jog jas ir komentuoti būdavo beprasmiška. Tuo tarpu koalicijos propagandistai pirmadienio rytą pranešė, kad JAV trečioji divizija kartu su 2-ąja britų šarvuočių brigada pradėjo puolimą Bagdado centre ir apie 10 val. neva užėmė dvejus S. Huseino rūmus, informacijos ministeriją, o atkaklūs mūšiai vyko prie viešbučio „Al Rashid“. Virš prezidento rūmų esą jau plevėsuoja Amerikos vėliava. Sadamas Huseinas esąs nežinia kur. Prancūzijos agentūra AFP patikslino, kad, Pentagono atstovo žodžiais, ši operacija “nėra mūšis už Bagdadą”, o tik demonstravimas irakiečiams, kad “mes galime žygiuoti, kur norim ir kada norim”. Šitaip norima pasakyti, kad S. Huseino būriai turi pasiduoti, tuomet jokio šturmo nebus. Irako informacijos ministras iš viso paneigė mūšių galimybę Bagdado centre ir tvirtino, kad amerikiečių ten nėra, o ir įsiveržę buvo išstumti, o daugelis tiltų per Tigrą sostinėje yra blokuojami irakiečių… Štai toks karo vaizdelis, kuris neleidžia apžvalgininkų fantazijai sukurti gerą dirvą komentarams. Ir vis dėl to: mažai kas abejoja, kad Bagdadas bus užimtas, o S. Huseinas arba bus suimtas, arba pasirinks kitą išeitį. Greičiausiai ši išeitis nebus susijusi su pasitraukimu iš Bagdado, o, kaip spėja apžvalgininkai, diktatorius pasirinks mirtį. Tokiu būdu jis taps šventuoju musulmonų kankiniu ir uždegs irakiečius tolesnei, galbūt jau partizaninei kovai prieš okupantus. Savaitgalį pasirodė pranešimų, kad S. Huseino Bagdade galbūt jau nėra. Tai, kad sąjungininkai be didelio pasipriešinimo žvalgė Bagdado priemiesčius ir veržėsi į centrą, reiškė, kad irakiečiai neturi juos uždegančio lyderio, o karo lauko vadai susitaiko su mintimi, kad pralaimės, ir rengiasi galimoms deryboms su koalicine kariuomene. Bet tai tik prielaidos. Nei Vašingtonui, nei Londonui nedera puoselėti vilčių, kad užėmus Bagdadą pasipriešinimas išblės, ir sąjungininkai galės laisvai skelbti nepriklausomą podiktatorinį Iraką. Afganistano scenarijus šiek tiek kitoks: antiteroristinė operacija prieš bin Ladeną ir „Al Qaeda“ neapėmė visos šalies ir nereiškė valstybinio karo prieš koaliciją. Išsklaidyti talibų būriai pasitraukė į savo nežinomas stovyklas, o žymiausias teroristas nežinia kur dingo, ir juo Vašingtonas dabar net nesidomi. Vakarų pastatyta Hamido Kerzajaus vyriausybė nepatvirtinta afganų daugumos ir yra laikina. Kita problema Irake. Vašingtonas, negavęs Jungtinių Tautų leidimo pradėti karą Irake, negali tikėtis jų pagalbos formuojant naująją valstybės struktūrą. O Baltieji rūmai dargi pareiškė, kad Jungtinių Tautų paramos jie ir nesitiki. Todėl jau antradienį sąjungininkai ketina paskelbti laikinosios Irako vyriausybės sudėtį. Jai vadovaus Pentagono generolai. Tik jų padėjėjai bus Vašingtonui lojalūs irakiečiai, matyt, iš opozicijos S.Huseinui. Gali būti, kad į valdžią bus įtraukta ir kurdų grupelė, nes šie Kurdistano atstovai neapkenčia S.Huseino ir, siekdami dalyvauti Irako valdyme, žengia koja kojon su amerikiečiais. Bet kurdų padėtis gana subtili. Turkija nenori, kad už savo autonomiją kovojantys kurdai reikštų pretenzijas valdyti Iraką, o tuo pačiu – ir Turkiją. Ankara nesutinka ir su kurdų valstybės įkūrimu Irako ir Turkijos pasienyje. Čia įsipina ir NATO interesai, nes Turkija yra Aljanso narė… Taigi pokarinio Irako ateitis tokia pat neaiški, kaip ir dabartinė situacija Irako frontuose. O padėtis aplink Bagdadą taip greitai keičiasi, kad daryti kokias nors tolimas išvadas būtų netolregiška. Ir vis dėl to – vėlgi kartoju – Irako karo baigtis mažai kam kelia abejonių. Daugiau jų svarstant šio karo audros įsiūbuoto Rytų civilizacijos lopšio ateitį… EPA–ELTA nuotraukose: vaikai apkabina amerikiečių kareivį; irakietė sveikina Irako kareivį.