Žengdami į Europos Sąjungą, susipažinkime su Europos Sąjungos patvirtintomis sąžiningos konkurencijos taisyklėmis.

Po truputį žengiame Į Europos Sąjungą. Susipažinkime su Europos Sąjungos sąžiningos konkurencijos taisyklėmis. Europos Sąjunga siekia užtikrinti aktyvią ir teisingą verslo konkurenciją, kad vartotojams būtų pasiūlyta didesnė prekių ir paslaugų paklausa ir prieinamos mažesnės kainos. Konkurencija – svarbus rinkos ekonomikos veiksnys, atliekantis svarbų vaidmenį vientisos Europos rinkos funkcionavimui. Konkurencijos palaikymo politika Europos Sąjungoje orientuota į vidinės rinkos vientisumo užtikrinimą, pašalinant kai kurių rinkų monopolį, taikiai stabdant nesklandumus tarp firmų. Rinka gali būti monopolizuota, susijungus kelioms kompanijoms ar ribojant kitų kompanijų veiklą. Tai atspindi norą sustabdyti vienos ar kelių firmų piktavališkus kėslus prieš silpnesnes firmas. Tai taip pat turėtų sustabdyti Europos Sąjungai priklausančių šalių vadovybės bandymus paveikti taip, kad pirmenybė būtų teikiama valstybinėms įmonėms arba suteikiama parama privataus kapitalo įmonėms (turima omenyje valstybės parama). Europos Sąjungos sutarties 81 straipsnyje teigiama, kad draudžiami susitarimai ir bendri veiksmai tarp firmų, kurios „gali turėti įtakos prekybai tarp Europos Sąjungos narių ir kurios siekia sustabdyti ar riboti konkurenciją bendroje rinkoje“. Šis draudimas galioja tiek horizontaliesiems, tiek vertikaliesiems susitarimams. Horizontalieji susitarimai – tai susitarimai, susiję su vienu gamybos, apdirbimo ar marketingo etapu. Vertikalieji apima veiklą suinteresuotų firmų, susijusių su skirtingai ekonominio ir komercinio proceso etapais ir nekonkuruojančių tarpusavyje. Ribotas susitarimas – tai susitarimas tarp dviejų ar daugiau firmų, pagal kurį šalys įsipareigoja veikti tam tikrais būdais. Kai kurie susitarimų tipai Europos Sąjungoje beveik be išimčių visiškai uždrausti:

horizontalieji arba vertikalieji susitarimai, kuriuose fiksuojamos kainos;

susitarimai, kurie izoliuoja atskirus rinkos segmentus, pvz., susitarimai dėl kainų mažinimo, dėl importo ar eksporto ribojimo;

susitarimai, skatinantys kitų prekybos narių diskriminaciją;

bendras boikotas;

savanoriškai priimtas ribojimas (susitarimas dėl nedalyvavimo tam tikroje konkurencinėje kovoje). Vienas iš šios politikos pavyzdžių – Europos Komisijos 1998 metais priimtas sprendimas dėl „Volkswagen“ kompanijos veiklos. Europos Komisija nubaudė „Volkswagen“ 102 milijonais dolerių dėl to, kad ji ribojo automobilių prekybą. „Volkswagen“, kartu su antrinėmis įmonėmis „Audi“ ir „Autogerma AspA“ pažeidė konkurencijos sutarties 81 (1) straipsnį, sudariusi sandėrį su italų platintojais. Buvo sukurtas platinimo tinklas, siekiant sustabdyti ar bent riboti automobilių pardavimą galutiniams vartotojams ir kitiems įgaliotiesiems platintojams iš kitų Europos Sąjungos narių. Pagal 82 sutarties straipsnį „bet kokie pikti kėslai, siekiant užimti dominuojančias pozicijas bendroje rinkoje ar didesnėje jos dalyje, draudžiami kaip neatitinkantys bendrosios rinkos taisyklių, kadangi tai gali turėti įtakos prekybai tarp šalių-dalyvių“. Šiuo atveju dominuojanti pozicija – tai situacija, kai konkrečios firmos ekonominė galia leidžia jai efektyviai konkuruoti atitinkamoje rinkoje. Tokia firma gali daryti rinkai didelę įtaką ir veikti be konkurencijos. Dominuojanti pozicija panaudojama piktais kėslais, jei tokios firmos veiksmai paveikia rinkos struktūrą ar konkurencijos joje lygį, net, jei tokią firmos veiklą remia vietiniai įstatymai. Piktavališki veiksmai gali būti tokie:

įvedamos neteisėtos kainos ar kitos neteisėtos prekybos sąlygos;

ribojama gamyba, prekyba ar techninis palaikymas, taip nuskriaudžiant vartotojus;

naudojamos nevienodos sąlygos atliekant analogiškas operacijas su kitais verslo atstovais;

sudaromi kontraktai, kuriuose nustatomi įsipareigojimai kitų šalių, kurios niekuo nesusiję su kontraktais. 87 sutarties straipsnyje teigiama, kad „bet kokia pagalba, kurią suteikia šalis-dalyvė ar jos valstybiniai ištekliai, gauta bet kokia forma, kuri gali iškreipti konkurenciją, kai sutinkama atlikti konkrečius veiksmus ar gaminti konkrečias prekes, yra nesuderinama su bendra rinka, pagal tai, kokią tai daro įtaką šalims-dalyvėms“. ***

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislavas Lubys

Lietuvos pramone ir sąžininga konkurencija rūpinasi Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK). Šiuo metu jai priklauso daugiau nei 2700 Lietuvos įmonių. Kadangi tarp jų, be abejo, yra įmonių, konkuruojančių tarpusavyje, svarbu, kad jos laikytųsi atitinkamų verslo etikos taisyklių. Vienas iš pagrindinių Lietuvos pramonininkų konfederacijos tikslų – kurti tokį Lietuvos pramonės modelį, kuris atitiktų šalies gamtinius, intelektualinius, energetinius ir kitus išteklius, puoselėtų tautinę kultūrą ir tradicijas, keltų Lietuvos piliečių gerovę. Tai pasiekiama tik vieningai veikiant kartu. Kiekvienas Lietuvos pramonininkų konfederacijos narys turi laikytis Garbės kodekso. Remdamasi Lietuvos žmonių pripažintomis moralės ir teisės normomis, LPK siekia savo narių tarpusavio santykiuose ugdyti demokratiškumą, ūkinės veiklos kultūrą, derinti interesus, siekti santarvės, humaniškų tarpusavio santykių. Kilus nesusipratimams, LPK tiria, ar nebuvo pažeista LPK nario garbė ir orumas, vertina priežastis, dėl kurių nusižengiama etikos ir moralės principams.