Šveicarų laikraštyje “Le Temps” išspausdintas straipsnis, kuriame tvirtinama, kad prancūzų aktorės žūtis Vilniuje virto teisinio pobūdžio nesutarimais tarp Vilniaus ir Paryžiaus bei įgavo politinį atspalvį.
Šįkart — apie Lietuvos ir Prancūzijos santykius. Kodėl apie juos? Pretekstą komentarui davė trečiadienį šveicarų laikraštyje “Le Temps” išspausdintas Deni Masmežano straipsnis, kuriame tvirtinama, kad garsios prancūzų aktorės žūtis Vilniuje virto teisinio pobūdžio nesutarimais tarp Vilniaus ir Paryžiaus bei įgavo politinį atspalvį. Laikraštis cituoja vieną Lietuvos opozicinės partijos lyderį, kuris nužudymu kaltinamo Bertrano Kanta ekstradiciją Prancūzijai pavadino “nacionalinio Lietuvos išdidumo klausimu”.
Taigi prancūzų apžvalgininkas tarsi pritaria, kad teisiniai ginčai įgavo politinį pobūdį, tačiau atmosfera, anot laikraščio, truputį sušvelnėjo, kai pirmadienį paaiškėjo, kad į Vilnių gali atvykti tardytoja Natali Tiurky. Bet ne taip viskas paprasta. Vieni Paryžiuje kalba, kad Lietuva turi nepilnavertiškumo kompleksą prieš Prancūzijos teisėtvarką, kiti tai vadina teisėtu mažos šalies refleksu. Lietuva rengiasi stoti į ES ir nori įrodyti, kad jos teisingumas nė kiek neprastesnis negu senosios demokratijos šalyse.Trentinjanų šeimos advokatas Paryžiuje Žoržas Kježmanas agentūrai “Reuters” pareiškė, kad “žmogiškuoju požiūriu logiškiau, kad šios dramos epilogas būtų Prancūzijoje”. Paryžiaus teisininkai, kaip ir pats Bertranas Kanta, taip pat norėtų, jog teismas vyktų tėvynėje.
Tarptautinė teisė negali drausti Lietuvai teisti toje šalyje, kur įvykdytas nusikaltimas. Tačiau, pastebi laikraštis “Le Temps”, ji neprivalo tai daryti. Netgi ir atsisakiusi nagrinėti bylą savo šalyje, Lietuva nepažeistų tarptautinių įsipareigojimų.
Advokatas Adomas LIUTVINSKAS tvirtino, kad kalbėti apie ekstradiciją nėra reikalo, kadangi Paryžius neatsiuntė netgi oficialaus prašymo išduoti Bertraną Kanta. Lietuva neprivalo ir negali automatiškai tai padaryti, nes pažeistų tarptautinius susitarimus.
“Le Temps” apžvalgininkas rašo, kad prašydamas išduoti įtariamąjį Paryžius gali susidurti su 1957 metais priimta Europos Tarybos konvencija, kurią ratifikavo ir Lietuva, ir Prancūzija. Pagal šį dokumentą, šalis, kuri yra prašoma išduoti asmenį, gali atsisakyti tai padaryti, jei ji jau pradėjo teisminį tyrimą.
Tuo tarpu Vilniaus prokuratūra, pastebi laikraštis, nenagrinės ekstradicijos klausimo 1972 m. Europos Tarybos konvencijos pagrindu. Ši konvencija, įsigaliojusi Lietuvoje nuo 2000 metų, neratifikuota nei Šveicarijos, nei Prancūzijos. Vadinasi, Vilnius naudojasi Paryžiaus nerangumu…
Tuo tarpu Žoržas Kježmanas agentūrai “Reuters” pareiškė, kad šiuo atveju galima remtis dar viena – 1959 metų Europos Tarybos konvencija dėl teisminio bendradarbiavimo. Ji numato, kad šalys turi pranešti viena kitai apie įvykdytą nusikaltimą, ir gavusi tokį pranešimą ši šalis pradeda teisminį procesą. Šią konvenciją taip pat pasirašė ir Prancūzija, ir Lietuva, rašo laikraštis.
Bertrano Kanta advokatas Virginijus Papirtis laikraščiui “Le Temps” tvirtino, kad, jeigu Prancūzija paprašytų perduoti bylą, šį klausimą nagrinėtų Teisingumo ministerija. Pasak laikraščio, šis sprendimas taip pat turėtų politinį atspalvį. Bet “Le Temps” nekonkretizuoja, koks tas atspalvis. Galima tik numanyti.
Viena aišku, norint sukomplikuoti Lietuvos ir Prancūzijos santykius, bent jau teisės srityje, dabar metas gana palankus. Galbūt Paryžiaus dienraštis ir mėgina mesti šešėlį ant Lietuvos teisėsaugos arba bent daryti jai spaudimą, kad sprendimas dėl dviejų prancūzų tragedijos galų gale būtų priimtas šioje keliasdešimt kartų už Lietuvą didesnėje valstybėje.
Galų gale prisiminkime neseną praeitį. Prancūzijos prezidentas puolė moralizuoti JAV operaciją Irake remiančias šalis, tarp jų ir Lietuvą, ir patarė joms atsitokėti. Ar ne tada tarp dviejų valstybių perbėgo juoda katė, dabar vėl ten šmižinėjanti?..