Jaunimo teatro scenoje – spektaklis interneto pavadinimu www.prisilietimas.net.

Internetas populiarėja visose gyvenimo srityse. Kaip šios dienos aktualija jis įžengia ir į teatrą. Pasaulio teatruose pasirodo spektaklių pavadinimai, panašūs į domenų pavadinimus. Lietuvoje pirmasis toks spektaklis vadinosi „Kliudyk.lt“. Jį pastatė jaunas choreografas ir šokėjas Andrius Pulkauninkas, savaip interpretuodamas Jono Biliūno apsakymą „Kliudžiau“. Surinkę spektaklio pavadinimą į interneto naršyklės langelį, interneto ir teatro mėgėjai tuomet nieko nerado. Andrius sakė, kad, jei sukurtų tokiam spektakliui puslapį, jame pristatytų nuskustų avių – pornografines nuotraukas. Šių metų rudeninį sezoną Valstybiniame jaunimo teatre pradeda režisieriaus Rolando Atkočiūno premjera „www.prisilietimas.net“. Šis režisierius neapvilia interneto vartotojų. Surinkę internete www.prisilietimas.net būsite nukreiptas į spektaklio aprašymą. Spektaklis www.prisilietimas.net pastatytas pagal britų dramaturgo Patriko Marbero pjesę „Closer“ (ang. artumas). Ši pjesė greitai išgarsėjo pasaulyje, buvo pastatyta daugiau nei 30-yje skirtingų šalių teatrų. Ji pelnė dramaturgui 5 aukščiausias teatrines ir dramaturgines premijas ir geriausio naujosios srovės britų dramaturgo vardą. Šio spektaklio žanras vadinamas seksualinių santykių drama. Santykiai tarp vyrų ir moterų visuomet buvo aktuali tema, mat jie judina ir palaiko žmonijos pasaulį. Spektaklio veikėjai – šiuolaikiško pasaulio, kuriame itin daug reikšmės skiriama atviram geismui, žmonės: striptizo šokėja Elis; nevykęs rašytojas, rašantis nekrologus Denis; fotografė Ana; gydytojas dermatologas Laris. Jie visi laviruoja tarp meilės, tampančios savaime suprantamu ir todėl nuobodžiu dalyku, ir aistros, kuri galiausiai priveda prie pavydo ir pykčio scenų. Jiems visiems reikia kito žmogaus artumo, to kito žmogaus PRISILIETIMO, kurį režisierius sureikšmina ir iškelia į spektaklio pavadinimą. O prisilietimas gali būti įvairus – nepažįstamojo prisilietimas prie pargriuvusios gatvėje merginos, gydytojo prisilietimas prie sužeistos moters, fotografės prisilietimas prie fotografuojamojo, virtualus prisilietimas prie nepažįstamojo per internetą. Kiekvienas prisilietimas tarsi savaime suprantamas, netyčinis, tačiau be galo intymus, suteikiantis žmogui viltį, kad kažkas nori juo rūpintis, jį myli, jo geidžia, sukeliantis geismą. Dviejų vyrų ir dviejų moterų santykių persipynimas atspindi visų vyrų ir moterų santykių problemas: nesugebėjimą susieti meilę ir aistrą; norą būti mylimam vieno žmogaus ir tuo pačiu metu norą būti savarankišku; išdidų nesugebėjimą atleisti ir graužatį, kad laiku nesustabdei savo pykčio ir kt. Šiuolaikinio pasaulio žmogui daug paprasčiau susituokti ir vėl išsiskirti, nei išspręsti menką nesusipratimą ir nesusikalbėjimą. Nors spektaklis pavadintas drama, jame daug gana originalaus humoro. Humoras kuriamas iš vyrų ir moterų nesusikalbėjimo, alogiškos moterų ir vyrų elgsenos. Humoru ir tema spektaklis labai artimas neseniai Jaunimo teatre pristatytam režisierės Dalios Tamulevičiūtės spektakliui „Bausti negalima pasigailėti“. Šis spektaklis taip pat pastatytas pagal šiuolaikinio, tik šį kartą rusų, dramaturgo Aleksejaus Slapovskio pjesę. Tai rodo, kad įvairiose šalyse rašytojams rūpi tos pačios temos. Pastarajame spektaklyje visas dėmesys kreipiamas į aktorių vaidybą, jame bemaž nėra scenografijos. Spektaklyje „www.prisilietimas.net“ šiuolaikiška scenografija kuria mirgančio, aktyvaus, informacijos visuomenės pasaulio vaizdą. Ekrane demonstruojamos skaidrės, vaizdo filmų ištraukos, kuriančios atitinkamą nuotaiką; fotoaparatu nuolat blykčioja stabdydama gyvenimo akimirkas fotografė Ana; spalvingas apšvietimas kuria paslaptingą ir viliojančią striptizo baro atmosferą. Na, ir galiausiai, grįžkime prie mūsų visų mylimo interneto. Ne tik Andriui Pulkauninkui (minėtam straipsnio pradžioje) internetas asocijuojasi su pornografija. Spektaklio scena tikriems internautams – ieškantis naujų įspūdžių rašytojas užeina į vieną pornografinį tinklapį (nurodytas tinklapis tikrai egzistuoja, bet čia jo nereklamuosim) ir apsimeta esantis mergina, vardu Ana. Tokia virtuali Ana „pakabina“ ir virtualiai mylisi su artumo trokštančiu gydytoju Lariu. Ši scena prajuokins kiekvieną internautą, o gal net sugundys pamilti teatrą? Po jos spektaklis atrodo dar realesnis, aktualesnis. Trikdo tik viena – spektaklio personažai stengiasi pernelyg taisyklingai kalbėti. Realaus pasaulio herojai nesugeba kalbėti taip taisyklingai kirčiuodami žodžių ir ištardami visus ilguosius balsius. Kad aprašomas pasaulis atrodytų realesnis, knygose paprastai leidžiama vartoti necenzūrinius žodžius, žargoną. Tačiau teatre kol kas situacija kitokia. Be abejo, jei aktoriai kalbėtų netaisyklingai, ką jau besakyti apie plačiąją visuomenę, kuri ir taip nenori mokytis tvarkingai kalbėti. Deja, teatrui tenka susitaikyti su tuo, kad dėl kalbinio atspalvio kiek nukenčia spektaklio realumas. Taigi. Prieš jus spektaklis apie vyrų ir moterų santykius. Vieniems jis bus puiki pramoga. Kiti tam tikrose situacijose pažins save. Treti ras įdomių originalių minčių, stebės naujas teatro formas. Dar kiti gal numos ranka ir pasakys, kad tai eilinė melodrama.