Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį amerikiečių politikos mokslų profesorius Robertas Putnamas išleido knygą „Boulingas vienumoje: Amerikos bendruomenės žlugimas ir atgimimas“ (angl. Bowling Alone: The Collapse and Revival of American Community), kurioje apverkė socialinio kapitalo smukimą Jungtinėse Valstijose – žmonės vis rečiau dalyvavo bendruomenės gyvenime, savanoriavo ir tiesiog turėjo vis mažiau socialinių kontaktų.

Taigi kokia vis retėjančių vakarų, praleistų kad ir lošiant pokerį su draugais, žala? Pasak R. Putnamo, kuo mažiau turime susitikimų su žmonėmis – tiek formalių, tiek ne – tuo mažiau dėmesio skiriame bendruomeniškumui. Reziumuojant galima sakyti, kad, užuot aktyviai megzdami ryšius su kitais žmonėmis, gyvename pasyviai vartodami virtualų gyvenimą.

Dar po keleto metų JAV atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad griūva ir žmonių vienas kito psichologinio palaikymo sistema – vis mažiau apie rūpimus dalykus kalbama su artimaisiais ir draugais.

Tačiau pastaraisiais metais atlikti tyrimai (tiesa, daugiausia JAV universitetų) vis dažniau paneigia iki šiol vyraujančias teorijas, kad, išpopuliarėjus virtualiam bendravimui, žmonės vis mažiau užmezga ryšių realybėje.

Sociologas iš Pensilvanijos universiteto Keitas Hamptonas ištyrė beveik 3000 amerikiečių ir priėjo prie išvados, kad žmonės, aktyviausiai besinaudojantys socialinėmis technologijų galimybėmis (daugiausia – socialiniais tinklais), ir realiame gyvenime lengviau užmezga kontaktą su kitais žmonėmis, turi stipresnių bendruomeniškumo ir pilietiškumo jausmų, dalyvauja įvairių organizacijų veiklose.

Atliktas tyrimas parodė, kad maždaug pusė suaugusiųjų naudojasi bent vienu socialiniu tinklu per dieną. 15 proc. populiariausio pasaulyje tinklo „Facebook“ vartotojų kasdien atnaujina savo statusą, daugiau nei 20 proc. – kasdien kažką pakomentuoja. Dauguma jaunų žmonių (18–22 m.) savo statusą per dieną atnaujina net kelis kartus.

Ką visa tai reiškia? Pirmiausia tai, kad vis daugiau žmonių įgyja savotišką psichologinę priklausomybę nuo socialinių tinklų. „Ir tai nebūtinai yra blogai“, – sako K. Hamptonas.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad asmenys, aktyviai bendraujantys būtent socialiniais tinklais, kone 50 proc. dažniau pasitiki žmonėmis apskritai, palyginti su kitais interneto vartotojais. Be to, jie yra labiau linkę burtis į įvairias organizacijas, aktyviau balsuoja rinkimuose, savanoriauja ir t. t.

Siekdamas ištirti interneto sklaidą ir naudojimosi ypatumus viešose erdvėse, sociologas K. Hamptonas taip pat atliko tyrimą. Kartu su studentais profesorius beveik 400 valandų stebėjo žmonių naudojimąsi bevieliu internetu keliuose JAV miestuose. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad beveik pusė žmonių naudojasi belaidžiu ar mobiliuoju internetu viešose bibliotekose, apie 20 proc. – kavinėse ir net 5 proc. – bažnyčioje.

Atrodytų, žmonės, viešoje erdvėje įsikniaubę į nešiojamąjį kompiuterį ar mobilųjį telefoną, „iškrenta“ iš konteksto ar tam tikra prasme izoliuojasi nuo minios. Tačiau, kaip sako K. Hamptonas, tokie žmonės „iš tikrųjų nėra izoliuoti, priešingai, jie tuo pat metu bendrauja su ne viena žmonių grupe – susirašinėja elektroniniu paštu, bendrauja socialiniuose tinkluose, naudojasi internetiniais telefonais, vaizdokonferencijomis ir t. t.

Įdomu ir tai, kad neribojama belaidžio interneto prieiga viešose miesto erdvėse į jas pritraukia vis daugiau naujų žmonių –taip iš naujo atrandamas miestas.

Pusė pasaulio žmonių gyvena miestuose, ir tas skaičius iki 2050-ųjų gali padidėti iki 70 proc. „Šiandienio mūsų pasaulio elementų keitimosi tempai labai skiriasi – technologijos keičiasi taip greitai, kad žmonės vos spėja pavyti, o miestų pokyčiai yra labai lėtas procesas“, – sakė urbanistė Susan Piedmont-Palladino JAV surengtame forume, skirtame padėti miestams priimti urbanizacijos keliamus iššūkius.

„Neįmanoma taip padaryti, kad miestai keistųsi kartu su technologijomis, bet svarbu suvokti, jog tie, kurie priims ir pritaikys inovacijas, taps tik patogesne ir sveikesne vieta gyventi.“