Kaip pasakoja vienos tokios istorijos herojus 14-metis vokietis Geritas Blankas (Gerrit Blank), „ėjau į mokyklą ir pamačiau tiesiai į mane iš dangaus atšvilpiantį ugnies kamuolį“. Iki raudonumo įkaitęs žirnio dydžio uolienos gabaliukas pataikė moksleiviui į ranką.

O paskui nukrito ant žemės ir joje paliko pėdos dydžio duobelę. Šį 2009 m. birželio nutikimą britų dienraštis „Telegraph“ aprašė prieš trejus metus. Buvo pranešama, kad paauglys susidūrimą su meteoritu išgyveno, tik berniuko rankos odoje liko 8 cm randas.

„Pirmiausiai pamačiau didelį ugnies kamuolį, o paskui staiga pajutau skausmą rankoje, – prisiminė G. Blankas. – Paskui tą pačią akimirką pasigirdo didžiulis trenksmas – tarytum griaustinio. Garsas buvo toks didelis, kad ausyse spengė keletą valandų. Į mano ranką pataikęs ir nuo jos atsimušęs meteoritas skriejo pakankamai greitai, kad pasikastų po žeme.“

„Tai – tikrų tikriausias meteoritas, – Volterio Homano observatorijos (Walter Hohmann Observatory, Vokietija) direktorių Ansgarą Kortę (Ansgar Kortem) citavo „Telegraph.co.uk“. – Tokie itin vertinami kolekcininkų ir mokslininkų gretose. Dažniausiai tokie meteoritai žemės nepasiekia, nes sudega atmosferoje. Iš septynių pasiekiančių planetos paviršių šeši nukrenta į vandenynus ar kitus vandens telkinius.“

Mokslo bendruomenė šią istoriją įvertino kaip iš piršto laužtą, o spauda buvo apkaltinta neteisingai citavusi astronomą A. Kortę. Iš tikrųjų to meteorito A. Kortė nė matęs nebuvo. Anot astronomo Filo Pleito (Phil Plait), „mano bičiulis, olandų mokslo populiarinimo rašinių autorius Govertas Šilingas (Govert Schilling) kalbėjosi su A. Korte, o šis tvirtino, jog meteorito savo akimis nematė ir spauda jo žodžius „išėmė iš konteksto“.

Tikri atvejai

Vienintelis kitas meteorito smūgį išgyvenusio asmens atvejis oficialiai užregistruotas Alabamos valstijoje (JAV), 1954 m. lapkritį, kai greipfruto dydžio 3,86 kg svėrusio meteorito fragmentas pramušė gyvenamojo namo stogą, atšoko nuo didžiulio medinio radijo aparato ir pataikė į tame name miegojusią moterį Aną Hodžes (Ann Hodges). Kaip paaiškėjo, tai buvo paprasčiausias chondritų klasės meteoritas.

Sulakogos (Sylacauga) meteoritu pramintas akmuo (kartais vadinamas ir Hodžes meteoritu – pagal nuo jos nukentėjusios 31-erių moters pavardę) į Ouk Grouvo miestelio netoli Sulakogos namą (33°11′18.1″N 86°17′40.2″W) pataikė 1954 m. lapkričio 30-osios popietę, apie 14:46 vietos laiku. A. Hodžes meteoritas smarkiai sumušė vieną jos kūno pusę, tačiau, kaip buvo pranešama, moteris po susidūrimo galėjo paeiti.

Krintantį meteoritą tądien matė trijų valstijų gyventojai, nors jis krito ankstyvą popietę. Paimti meteoritą buvo išsiųstas JAV karinių pajėgų sraigtasparnis. Vėliau nukentėjusios sutuoktinis Judžinas Hodžesas (Eugene Hodges) nusamdė advokatą ir mėgino susigrąžinti į jo namus pataikiusį dangaus akmenį.

Teisių į meteoritą pareikalavo ir žemės, ant kurio stovėjo pastatas, savininkas Bertis Gajus (Bertie Guy). Jis tvirtino akmenį parduosiąs, kad galėtų suremontuoti meteorito apgadintą namą. Beje, už meteoritą buvo siūlomi 5 tūkst. JAV dolerių. Po metų akmuo Hodžesų šeimai buvo grąžintas, tačiau susidomėjimas akmeniu jau buvo atslūgęs ir parduoti jo nebepavyko. Galiausiai sutuoktiniai meteoritą padovanojo Alabamos gamtos istorijos muziejui.

Kitą dieną po Sulakogos meteorito kritimo, 1954 m. gruodžio 1 d., Hodžesų kaimynystėje gyvenęs fermeris Džulijus Makinis vidurį vieškelio netoli savo namų rado antrąjį meteorito fragmentą, kuris svėrė 1,68 kg. Jis meteoritą pardavė Smitsono institutui, o už radinį gautų pinigų pakako įsigyti nedidelę fermą ir seną automobilį.

Beje, sutuoktiniai po dvylikos metų išsiskyrė ir abu sutiko, jog tokiam sprendimui įtakos turėjo nukritusio meteorito sukelti nepatogumai. Vėliau Anos Hodžes sveikata suprastėjo, o 1972 m. ji mirė.

Dar vienas, 1992 m. nutikęs atvejis, kai meteoritas pataikė į žmogų, įvyko Ugandoje. Ten 3 gramus svėręs Mbale meteorito fragmentas pataikė į berniuką. Kadangi akmenuką pristabdė medžio, po kuriuo berniukas buvo, laja, berniukas nenukentėjo.